|
| praėjusi istorija | | sekanti istorija
| | visos istorijos
|
Pirmą "širkos" dozę 18-metei Agnei suleido 23-ejų metų draugas
- o po to mergina jau neturėjo valios atsispirti kvaišalams, ir jei ne
artimųjų parama, būtų dar giliau įklimpusi.
Močiutė mano, jog tapau narkomane todėl, kad visko turėjau (tėtis - prekybininkas,
mama - kioskininkė). Prieš 3 metus mokykloje susipažinau su 5 metais vyresniu
Andriumi. Jis ateidavo pabendrauti pas pažystamus bachūrus ir vaidindavo
labai šustrą, nors buvo baigęs tik 4 klases. Kažkodėl kritau jam į akį:
Noriu su tavimi draugauti. Žinok, visi mano norai išsipildo. Na, šiek
tiek padraugavom, po to susibarėm, ir aš jį mečiau. Andrius pagrasino:
Jeigu nebūsi su manimi, duosiu narkomanui 20 Lt ir tavo broliui bus chaną.
Jis žinojo, kad labai myliu savo broliuką (jam dabar 14 metų). Bijodama,
kad nieko neatsitiktų, vėl praėjau draugauti. Kartu važinėdavome į čigonų
taborą pirkti narkotikų, tačiau aš nesileidau. Nežinau kas atsitiko, bet
vieną dieną nesusilaikiau ir nusprendžiau išmėginti tą kaifą. Andrius
neatkalbinėjo ir pats suleido dozę. Kiti narkomanai grasino jam sulaužyti
kaulus, kam taip pasielgė, o jis man po to teisinosi: Specialiai taip
padariau - prireius dozės padėsi vogti. Po pirmo karto buvo gera, ramu,
problemų kaip nebūta. Kitą dieną vėl užsinorėjau - ai, dar kartelį įsidrsiu
ir po to mesiu. Ir prasidėjo... Ryte jausdavausi labai prastai (pykinimas,
sloga, kosulys), o susileidus dozę iškart palengvėdavo. Gerai, kad tuo
pat metu vartojau labai brangius vitaminus, kuriuos iš Švedijos atvežė
močiutė, kitaip būtų galas - beveik nevalgiau ir smarkiai krito svoris
(nuo 68 kg iki 52 kg), o aš buvau ką tik po dviejų sunkių ir kiaušidžių
operacijų.
Vėliau iš namų pradėjau nešti brangias sukneles, rankšluoščius ir kitus
daiktus, o prieš mėnesį iš motinos pavogiau 200 Lt ir pabėgau - dvi savaites
su Andriumi nakvojom vieno daugiabučio laiptinėje. Kai grįžau pasiimti
šiltų drabužių, mama įtikino, jog reikia gydytis - nupirko vaistų ir visą
savaitę prižiūrėjo. Nebuvo lomkių, tačiau kai ji bent trumpam išeidavo,
pradėdavau verkti, galvojau, kad neištversiu - pabėgsiu, numirsiu ar pasidarysiu
galą. Mamai reikėjo į darbą, todėl nusprendėm, kad man reikia atsigulti
į ligoninę (Vilniaus priklausomybės ligų centrą).
Palatoje Agnė viena ir visą laiką prašo seselių, kad neuždarytų durų -
vis dar bijo vienumos. Manęs ir dabar neapleidžia mintis įsidurt paskutinį
kartą. Kai nueinu su kitais čia besigydančiais bachūrais parūkyti, jie
sako: Ai, išeisim iš čia ir vėl važiuosim į taborą. Stengiuosi su jais
mažiau bendrauti, nes bijau pasiduoti pagundai. Tikiu, kad pagysiu, tačiau
kažin ar pavyks visiškai atsikratyti blogų minčių. Labai bijau, kad prisiminsiu,
kaip kažkada buvo gera, ir vėl įniksiu į narkotikus. Svarbiausia turėti
užsiėmimą, nes tik tada užsimiršti. Tikiuosi, kad mama suras man darbą.
Agnė nežino, kur dabar yra Andrius. Anksčiau kiekvieną dieną budėdavo
prie namų, tačiau, kai mama pasakė, kad mane išvežė, dingo. Gal ir negalima
linkėti žmogui bloga, tačiau norėčiau, kad jis sėdėtų už grotų.
|
|