| praėjusi istorija | | sekanti istorija | | visos istorijos |


 

Pirmą "širkos" dozę 18-metei Agnei suleido 23-ejų metų draugas - o po to mergina jau neturėjo valios atsispirti kvaišalams, ir jei ne artimųjų parama, būtų dar giliau įklimpusi.
„Močiutė mano, jog tapau narkomane todėl, kad visko turėjau (tėtis - prekybininkas, mama - kioskininkė). Prieš 3 metus mokykloje susipažinau su 5 metais vyresniu Andriumi. Jis ateidavo pabendrauti pas pažystamus „bachūrus“ ir vaidindavo labai „šustrą“, nors buvo baigęs tik 4 klases. Kažkodėl kritau jam į akį: „Noriu su tavimi draugauti. Žinok, visi mano norai išsipildo“. Na, šiek tiek padraugavom, po to susibarėm, ir aš jį mečiau. Andrius pagrasino: „Jeigu nebūsi su manimi, duosiu narkomanui 20 Lt ir tavo broliui bus „chaną“. Jis žinojo, kad labai myliu savo broliuką (jam dabar 14 metų). Bijodama, kad nieko neatsitiktų, vėl praėjau draugauti. Kartu važinėdavome į čigonų taborą pirkti narkotikų, tačiau aš nesileidau. Nežinau kas atsitiko, bet vieną dieną nesusilaikiau ir nusprendžiau išmėginti tą „kaifą“. Andrius neatkalbinėjo ir pats suleido dozę. Kiti narkomanai grasino jam sulaužyti kaulus, kam taip pasielgė, o jis man po to „teisinosi“: „Specialiai taip padariau - prireius dozės padėsi vogti“. Po pirmo karto buvo gera, ramu, problemų kaip nebūta. Kitą dieną vėl užsinorėjau - ai, dar kartelį įsidrsiu ir po to mesiu. Ir prasidėjo... Ryte jausdavausi labai prastai (pykinimas, sloga, kosulys), o susileidus dozę iškart palengvėdavo. Gerai, kad tuo pat metu vartojau labai brangius vitaminus, kuriuos iš Švedijos atvežė močiutė, kitaip būtų galas - beveik nevalgiau ir smarkiai krito svoris (nuo 68 kg iki 52 kg), o aš buvau ką tik po dviejų sunkių ir kiaušidžių operacijų.
Vėliau iš namų pradėjau nešti brangias sukneles, rankšluoščius ir kitus daiktus, o prieš mėnesį iš motinos pavogiau 200 Lt ir pabėgau - dvi savaites su Andriumi nakvojom vieno daugiabučio laiptinėje. Kai grįžau pasiimti šiltų drabužių, mama įtikino, jog reikia gydytis - nupirko vaistų ir visą savaitę prižiūrėjo. Nebuvo „lomkių“, tačiau kai ji bent trumpam išeidavo, pradėdavau verkti, galvojau, kad neištversiu - pabėgsiu, numirsiu ar pasidarysiu galą. Mamai reikėjo į darbą, todėl nusprendėm, kad man reikia atsigulti į ligoninę (Vilniaus priklausomybės ligų centrą).“
Palatoje Agnė viena ir visą laiką prašo seselių, kad neuždarytų durų - vis dar bijo vienumos. „Manęs ir dabar neapleidžia mintis įsidurt paskutinį kartą. Kai nueinu su kitais čia besigydančiais „bachūrais“ parūkyti, jie sako: „Ai, išeisim iš čia ir vėl važiuosim į taborą“. Stengiuosi su jais mažiau bendrauti, nes bijau pasiduoti pagundai. Tikiu, kad pagysiu, tačiau kažin ar pavyks visiškai atsikratyti blogų minčių. Labai bijau, kad prisiminsiu, kaip kažkada buvo gera, ir vėl įniksiu į narkotikus. Svarbiausia turėti užsiėmimą, nes tik tada užsimiršti. Tikiuosi, kad mama suras man darbą.“
Agnė nežino, kur dabar yra Andrius. „Anksčiau kiekvieną dieną budėdavo prie namų, tačiau, kai mama pasakė, kad mane išvežė, dingo. Gal ir negalima linkėti žmogui bloga, tačiau norėčiau, kad jis sėdėtų už grotų.“