| praėjusi istorija | | sekanti istorija | | visos istorijos |

20-metis Povilas iš padorios ir pasiturinčios šeimos - tėvas užima aukštas pareigas policijos sistemoje, o motina dirba buhaltere stambioje užsienio kompanijoje. Jis pats šiuo metu mokosi vienoje aukštojoje Vilniaus mokykloje. Vaikinui neikada netrūko pinigų, gal dėl to gero gyvenimo ir išėjo iš doros kelio...
Kaip ir daugelis pradedančiųjų narkomanų, jis iš pradžių pabandė „žolytės“. Pirmieji įspūdžiai ne kokie. „Po kelių minučių man prasidėjo haliucinacijos - visi medžiai tarsi įgavo žmogaus pavidalą ir pradėjo žiūrėti tokiais klaikiais žvilgsniais (tąsyk su draugu „kaifavo“ Vilniaus Sereikiškių parke). Kai ėjau, po kojomis siūbavo žemė, o Nėries upėje „mačiau“ plaukiančius ančiukus. Suėmė labai kvailas juokas - kvatojau nesustodamas. Pasidarė klaiku, o čia dar ir pykinti pradėjo. Bet ne man vienam taip - vieną draugelį tąkart net išvežė į ligoninę...“
O po to atsirado „gerų“ draugų, kurie pasiūlė išbandyti „hero“. "Man nereikėjo toli ieškoti nei kompanionų, nei narkotikų - jie patys „ateidavo“. Narkomanai lengvai priėmė į savo būrį, nes manė, kad aš, kaip „mento“ sūnus, turėčiau būti labai turtingas - galės mane gerai „nugręžti“. Taip pirmaisiais mėnesiais ir buvo - aš nupirkdavau ir sau, ir jiems narkotikų. Mes išvažiuodavom kur nors į Vilniaus pakraštį ir ten susileisdavome „hero“, o po to sėdėdavome ir „kaifuodavome“ - niekada to nedarydavau viešoje vietoje, nes bijojau, kad pamatys koks pažystamas. Po to, aišku, dozės didėjo ir pritrūkau „babkių“. Tada „į trasą“ pradėjo eiti daiktai - iš namo rūsio išnešiau senus televizorius, magnetafoną ir pan., „nufyrinau“ auksinius mamos papuošalus, negana to iš brolio mašinos ir gerą „Pioneer“ aparatūrą, kuri kainavo gal keturis tūkstančius litų..."
Įkliuvo jis labai kvailai ir paprastai. „Buvo jau pavakarys. Kaip visada, sėdėjome mašinoje, „kaifavome“, o tuo metu lyg tyčia pro šalį važiavo „mentai“... Jeims iškart sukėlėm įtarimą, tad mus patikrino. Aišku, dar rado ir kelias dozes „hero“...
„Na, aišku, tėvas „ištraukė“ iš areštinės ir išvežė gydyti į N. Vilnios ligoninę, kur pragulėjau visą mėnesį. Susirgau hepatitu - laimei, nesunkia forma. Laiku mečiau tą „kaifą“ (nuolat vartojo metus laiko) - neseniai mačiau savo kiemo draugą, kuris „narkošinosi" ketverius metus ir atrodė visai sunykęs, kažin, kiek dar jis temps.
Dabar jaučiuos beveik normaliai. Nors narkotikų nevartoju jau tris mėnesius, mintis apie juos vis dar persekioja. Neseniai namie žiūrėjau filmą, kuriame rodė kaip narkomanai leidžiasi „herą" - pasidarė labai bloga ir pradėjo svaigti galva. Neištvėręs išėjau į kitą kmbarį, nes pamaniau, kad tuoj pat prasidės haliucinacijos...“